Apie FlowSaga

Kodėl sukūriau FlowSaga

Pirmą kartą naudodamas kažkieno kito „Flow“ plėtinį, dešimt minučių iš eilės į jį spoksojau. Aš jo nesupratau. Ne todėl, kad jis būtų negražus. Aš tikrai negalėjau suprasti, ką jis daro — neatpažinau mygtukų pavadinimų, eiliškumas neturėjo prasmės, o ką nors spustelėjęs nežinojau, kas įvyko.

Sukandau dantis ir vieną kartą perėjau jį iki galo. Neišsisprendė nė viena problema. Žinojau, ko noriu. Paveikslas buvo tiesiog mano galvoje. Tiesiog negalėjau jo ištraukti į išorę.

Sėdėjau prie to ekrano, o krūtinėje augo nusivylimas. Ne pyktis ant įrankio — pyktis ant savęs. Pradėjau tikėdamasis, kad įrankis padarys mane geresniu. Baigiau jausdamasis kvailas.

Vėliau kai ką supratau. Tai nebuvo mano kaltė.

Prieš tapdamas geru kuriame nors dalyke, priešais save turi duris. Turi gebėti jas perskaityti ir norėti jomis naudotis dar prieš prasidedant bet kokiai praktikai.

Jei durys pastatytos per aukštai, nesvarbu, koks talentingas esi. Lieki lauke. Mano anglų kalba silpna. Tas plėtinys buvo tik angliškai, o tai ne mano kalba, ir jo sąsaja buvo sudėtinga; negalėjau jos perskaityti. Todėl nusprendžiau sukurti savo. Tokį, kurį galiu perskaityti aš ir galite perskaityti jūs. FlowSaga sukūriau dėl tos dienos.

Iš kur kilęs pavadinimas: Saga, pasakojimų deivė

Skandinavų mitologijoje yra vieta, vadinama Sökkvabekkr — „nuskendęs upelis“. Per ją teka vėsios bangos ir niekada nesustoja. Odinas ten eina kiekvieną dieną.

Ten jo laukia moteris. Dvi auksinės taurės. Jie geria. Jie kalbasi. Kiekvieną dieną, nė karto nepraleisdami. Ką ji sakė? Niekas to neužrašė.

Daug vėliau kažkas surašė skandinavų dievus į knygą. Joje yra deivių sąrašas — šešiolika. Pirmoji yra Odino žmona. Antroji — ji: Sága. Knyga apie ją išsaugojo tik vieną sakinį: ji gyvena Sökkvabekkr, ir tai didelė vieta.

Mokslininkai iki šiol ginčijasi, ką reiškia jos vardas. Vieni sako — matyti. Kiti sako — pasakojimas. Ji kalbėjo kiekvieną dieną. Neišliko nė vienas jos sakinys.

Idėja, kuri niekada nebuvo įgyvendinta, niekada neužrašyta, tarsi niekada ir nebuvo.

Saga senąja skandinavų kalba reiškia „pasakojimas“. Flow — tai „Google Flow“, kuriame kuriate vaizdo įrašus, ir upelis, prie kurio gyvena Saga. Mūsų ženklas — ilgalaivis kaip mituose: iškelkite burę, ir vėjas jūsų pusėje; kai jo nereikia, jis susilanksto į kišenę kaip audinio skiautė. S burėje — tai Saga.

Šimtas trylika veršelių

Trečia valanda po pietų, bet aklina tamsa. Tai Islandija prieš tūkstantį metų. Nėra karaliaus. Nėra rūmų. Nėra miesto. Tik ugnis ir žmonės aplink ją. Kažkas pradeda pasakoti: giminių nesantaika, teismo byla, žmogžudystė.

Tame amžiuje kartą papasakota istorija prapuldavo. Papasakok ją dar kartą kitą žiemą, ir detalės nuslysta; po vienos kartos pasakotojas miršta, ir istorija palaidojama kartu su juo.

Islandai su tuo nesutiko. Jie nusprendė ją užrašyti. Bet popieriaus nebuvo. Rašyti reiškė paskersti veršelį: nulupti odą, gramdyti, kol ji suplonėja, ir išdžiovinti. Viena oda, perlenkta per pusę, duodavo tik du lapus. Didžiausias viduramžių Islandijos rankraštis — Flateyjarbók: du šimtai dvidešimt penki lapai — šimtas trylika veršelių.

O šioje saloje melžiama karvė nėra turtas. Ji lemia, ar tavo vaikai išgyvens žiemą. Kitur Europoje tais amžiais toks brangus rašymas buvo skiriamas lotynų kalbai: Biblijoms, šventiesiems ir karalių kronikoms. Islandai jį skyrė savo pačių žodžiams, savo žmonėms, savo istorijoms.

Ne tik tam, kad istorija būtų. Kad ji iš tikrųjų gyventų.

Nekirskite

Tryliktas amžius. Islandas, vardu Snorri Sturluson, pastebi kai ką bauginančio: jaunieji poetai nebegali perskaityti senųjų eilėraščių. Menas, šimtmečius perduodamas iš kartos į kartą, jo kartos rankose tuoj sulūš.

Jis galėjo tiesiog atsidusti. Dauguma taip ir daro. Jis taip nepadarė. Jis atsisėdo ir parašė knygą. Ne poeziją. Vadovą: ką šis žodis reiškia, iš kur kilęs šis vaizdinys, kaip jį vartoti. Tiems, kurie vis dar norėjo rašyti, bet negalėjo perskaityti.

Tai, ką jis pastatė, buvo durys. Ir jis jas nuleido.

1241-ieji. Rugsėjo dvidešimt trečioji. Naktis. Žmonės įsiveržia į jo namus. Paskutiniai jo žodžiai, vos trys: Eigi skal höggva. Nekirskite.

Jis neišgyvena. Knyga išgyvena. Beveik viskas, ką pasaulis žino apie skandinavų mitologiją, kilę iš tos knygos. Ir deivių sąrašas. Ir ta vienintelė eilutė apie Sagą.

Ką daro FlowSaga

Dabar jūsų eilė. Istorijos sukūrimas nebekainuoja veršelio. Įveskite kelias eilutes, ir atsiranda judantis paveikslas.

Bet sunkiausia niekada nebuvo rašymas. Sunkiausia — turėti gerą idėją, bet nerasti būdo jos išgryninti ar žengti kito žingsnio. O kai pagaliau sukuriate vaizdo įrašus, atidarote aplanką „Atsisiuntimai“, ir failų pavadinimai — nesuprantama makalynė; neatskirsite, kuris yra kuris.

FlowSaga nuleidžia duris, o tada pats atlieka įrišimo darbą.

Aukščiausios durys yra kalba. Ne sudėtinga sąsaja. Įrankyje tiesiog nėra jūsų žodžių. FlowSaga kalba šiomis sąsajos kalbomis (iš viso 91). Prieš tūkstantį metų Europa rašymą rezervavo lotynų kalbai; islandai savo istorijoms užrašyti naudojo žodžius, kuriais iš tikrųjų kalbėjo. Mes esame islandų pusėje.

Antrosios durys yra laikas. Trisdešimt sekundžių — tai mano matas: atidarykite, ir per trisdešimt sekundžių turėtumėte žinoti, kaip pradėti. Tada dešimtys idėjų iš karto kuriamos po vieną, kiekviena tvarkingai išsaugoma jūsų pasirinktame aplanke su jūsų suteiktu pavadinimu. Tas aplankas pamažu tampa jūsų asmenine knyga.